Vieno laimingo katino gyvenimo istorija

Gyveno kartą katinas. Gyveno jis pats sau vienas: vienas visur vaikštinėjo, vienas miegojo, vienas ieškojo maisto, vienas žaidė, vienas liūdėjo. Kiti gyvūnai juokėsi iš jo, mat jis jiems priminė pingviną – jis visas buvo juodas, tik krūtinytė ir pilvukas buvo balti, o dar ir viena jo kojytė buvo raiša, tai ir vaikščiojo jis krypuodamas kaip pingvinas. Niekas nenorėjo su juo draugauti. Net ir tas isterikas varnas vis šaukdavo iš tolo jį pamatęs, lyg kokį varžtelį galvoje būtų pametęs:

– Žiūrrrrrrrrrėkit, atkrrrrypuoja pingvinas! Gal nebežinai, kurrrrr šiaurrrrė, kad čia pas mus Lietuvoje slampinėji? – ir visi, kas tik tai girdėdavo, griūdavo žemėn iš juoko.

Ir sprukdavo tas vargšas kuo toliau nuo visų, kad tik kuo mažiau kas jį matytų ir iš jo juoktųsi.

Kartą slėpdamasis už suverstų malkų kalno katinas pamatė atbėgantį berniuką. Berniukas bėgo keistai, krypuodamas, plaukai buvo susivėlę, o veidu riedėjo ašarėlės. Pribėgęs malkų krūvą berniukas užlindo už jos ir susigūžė. Matyt, ir jam ši vieta pasirodė saugi vietelė pasislėpti. O nuo ko jis slepiasi? Katinas to nesuprato, bet pajautė, kad tarp jų yra kažkas bendro.

– Ką aš pasakysiu mamai? – kūkčiojo berniukas iš kišenės išsitraukęs ir apžiūrinėdamas sulaužytus akinius. – O tėtis tai jau tikrai mane bars, kad vėl akinius reikės taisyti... Jie manimi nepatikės, kad akinius vėl sulaužė mokyklos berniukai... Baisu net ir grįžti namo.

Katinas labai norėjo išlįsti ir paguosti berniuką, bet nedrįso. O jei ir jis pradės juoktis iš jo pingviniškumo? Bet berniukas nenustojo verkęs ir katinas išdrįso pasirodyti. Pamažu, susigūžęs jis iškišo vieną ausį, po to ir antrą. Nedrąsiai pakėlė galvelę ir vėl staigiai susigūžė. Ne, niekas iš jo nesijuokia. Keista! Galima daugiau pasirodyti. Iškišo katinas galvą iš už malkų ir sėlindamas, kone prisiplojęs prie žemės, ėmė artintis prie berniuko, pasiruošęs bet kurią akimirką sprukti. Bet berniukas jo nematė. Jis tik žiūrėjo į savo sulaužytus akinius ir, rodėsi, nieko aplinkui nepastebi.

Katinukas įsidrąsino ir priėjo arčiau. Dar arčiau... ir dar... Savo drėgna nosele palietė berniuko koją ir įsižiūrėjo į jo akis laukdamas berniuko reakcijos. Berniukas krūptelėjo iš netikėtumo ir susigūžė. Pamatęs katiną jis nustojo verkęs. Katinukas jam pasirodė toks mielas ir gražus, panašus į mažą pingvinuką. Ir jis nusišypsojo. Ištiesė ranką, siekdamas jį paglostyti ir norėdamas parodyti, kad neskriaus jo. Katinas vis dar nedrąsiai prisiartino prie berniuko ir leido jam paglostyti galvelę. O, kokią šilumą ir malonumą katinas pajautė! Jo dar niekada niekas neglostė. Kaip gera jausti švelnius prisilietimus, kaip gera nebijoti, kaip gera kažkam patikti! Berniukas jau nebeverkė, jis šypsojosi.

– Na, mažyli, iš kur tu čia atsiradai? Kur tavo mamytė? Tu čia vienas? Koks tu švelnus ir gražus! – kalbėjo berniukas vis glostydamas katinėlį. – Tu tikriausiai alkanas, o aš nieko neturiu, kuo galėčiau tave pavaišinti... Žinai ką, tu manęs palauk čia, o aš greitai grįšiu. Tik niekur niekur neik. Aš greitai atbėgsiu pas tave! Tu tik manęs lauk čia!

Jis paskubomis nusišluostė nuo ašarų šlapią veidą ir nubėgo, vis atsigręždamas pažiūrėti, ar katinas vis dar jo laukia. O katinas išsigando ir nuliūdo, kad berniukas jį taip greitai paliko. Ar jis dar sugrįš? Sugrįš! Jis juk pažadėjo sugrįžti, tad reikia jo laukti.

Rodėsi, praėjo visa amžinybė, berniuko vis dar nebuvo, o katinas vis dar jo laukė.

– Kaaaatine, ko čia laaaauki? – sukurkė pievos varlė, prie malkų krūvos atšokavusi paskui musę.

– Laukiu berniuko. Jis mano draugas. Jis mane glostė. Aš jam patinku! Bet jis kažkur nubėgo. Jis sakė, kad sugrįš. Tai niekur ir neinu, laukiu jo.

– Nelaaaaauk, jis tave apgaaaaavo, niekam nereikia pingviniško šlubuojančio kaaaaatino!

– Netiesa! Jis sugrįš! Aš jam patinku ir aš jo lauksiu. Jis sugrįš!

„Aš jam patinku ir jis sugrįš, aš jam patinku ir jis sugrįš...“ kartojo sau katinukas tarsi mantrą, vis bandydamas save įtikinti, kad berniukas tikrai grįš pas jį. Bet laikas ėjo, o berniukas nesirodė.

Saulutė krypo vakarop, jos šviesa dangų jau nuspalvino švelniai rožine spalva, o katinukas vis laukė. Ausytės nulinko nuo laukimo, bet jis vis tikėjo ir laukė. Ir štai, tolumoje tarsi angelas subolavo kažkas ir tas „kažkas“ labai sparčiai artinosi katino link. Katinas palindo po malkų krūva, kad tik jo nepamatytų ir nenuskriaustų. Bet kadangi buvo labai smalsu pamatyti, kas taip skuba artyn, jis pro mažulytį malkų plyšelį stebėjo ir tikėjosi.

– Katinuk, kur tu? Kac kac kac... ar tu čia? – katinas pažino savo berniuko balsą. – Aš grįžau!

Jis grįžo! Katinas kone alpdamas iš laimės šuoliais nušuoliavo pas berniuką.

– Žiūrėk, aš tau atnešiau pienuko. Žinai, nei mama, nei tėtis nebarė manęs dėl akinių. Štai tėtis sutaisė man akinius, todėl taip ilgai užtrukau. Eikš, gerk, pienukas tik tau!

Katinas negalėjo patikėti, kad pagaliau kažkas nori su juo draugauti.

– Aš esu pats laimingiausias katinas visame pasaulyje, nes pagaliau turiu draugą! Tikrą draugą! – glaustydamasis apie berniuką murkė į pingvinuką panašus raišas katinukas.

Nuo tos dienos jie tapo neišskiriami draugai. Berniukas kiekvieną dieną ateidavo prie malkų krūvos pas savo katinuką, kurį pavadino Pingvinuku. Pingvinukas nuo pat ryto nekantriai laukė savo berniuko. Jie turėjo savo tradiciją: berniukas atnešdavo pienelio ir kokį skanėstą katinui, abu įsitaisydavo ant vilnos pakloto, berniukas atsiversdavo savo mėgstamiausią knygą apie vikingus ir garsiai skaitydavo. Ir keliaudavo jie abudu per audringas jūras, drąsiai kovojo su priešais, abu buvo stiprūs, narsūs ir nieko nebijojo.

Po kurio laiko katinas Pingvinukas išdrįso su savo berniuku nueiti iki jo namų ir pasirodyti mamai ir tėčiui.

– Mama, tėti, štai mano draugas – katinukas Pingvinukas. Jis gyvena vienas, jam būna baisu ir liūdna. Ir jis šlubčioja eidamas, kaip ir aš. Ar jis gali likti su mumis?

Mama su tėčiu pasižiūrėjo vienas į kitą, nusišypsojo, paglostė katinuką ir tarė:

– Manau, mūsų viloje vietos užteks ir šiam mielam katinukui. Sveikas atvykęs, Pingvinuk! Būsime labai laimingi, jei liksi su mumis.

Taip niekam nereikalingas, į pingviną panašus katinas surado sau namus ir daugiau niekada nebebuvo vienas.