O jums neatrodo, kad vaikystėje viskas
buvo kitaip? Žiemos – šaltos ir snieguotos, vasaros – karštos ir kupinos
linksmybių. Mes užaugome, pasikeitėme, pasikeitė ir Žemė. Anksčiau
vasara kvepėdavo šienu, kurį sukrovę į kupetas, žaisdavome karalystes ar slėpynes.
O dabar? Išalinti kaitros, keiksnodami eismo kamščius stengiamės kuo skubiau
pasiekti namus ar biurus, vasarinį džiaugsmą patiriame tik išvykę į tolimą
šalį, prie svetimos jūros, apsupti svetimų žmonių ir jų kultūros.
Keistas sutvėrimas tas žmogus. Kas jis
toks? Visatos dulkė, blaškoma Visatos bangų? Veikiau nenuovoka parazitas,
naikinantis planetą, kurioje pats gyvena. Jis savanaudiškai savo veiklai
pavergia kitas gyvybės formas, tarsi vienintelis visos Žemės savininkas eikvoja
jos resursus. Su savo trumparegiška mąstysena žmogus mato tik save, o
Žemė nori gyventi.
Ar žinojote, kad Žemė dainuoja?
Mokslininkai tai yra įrodę. Žemės dainą jie pavadino Šumano bangomis.
Ne, su vokiečių kompozitoriumi tai neturi nieko bendra, nors daug kas sako, kad
mūsų pasaulyje atsitiktinumų nebūna. Ši daina ne tokia, kaip įprasta žmogui. Ši
daina labiau artima banginių dainoms, t.y. tam tikro dažnio garsams, nepagaunamiems
žmogaus ausiai ir smegenims. Šumano bangos – natūralios Žemės rezonansinės
bangos, palaikančios normalų gyvybės egzistavimą ir funkcionavimą planetoje. Šių
bangų dažnis atitinka žmogaus smegenų skleidžiamų bangų dažnį. Kai žmogaus
smegenų ir Šumano bangos nesutampa, nukenčia žmogaus miego režimo kontrolė,
silpsta imuninė sistema, greitėja senėjimo procesai. Žmogus – kenkėjiška
būtybė, kenkianti net pati sau. Vis tobulėjančios technologijos, kiekviename
žingsnyje naudojami elektriniai prietaisai, betoninės namų sienos trukdo
natūralioms Žemės bangoms pasiekti žmogaus smegenis ir jos išsibalansuoja.
Mokslininkai bando išrasti aparatą, kuris sinchronizuotų žmogaus smegenų bangas
su Šumano bangomis... Ar tik ne per vėlu ir ar ne juokinga, kai iš pradžių
sunaikiname, sugriauname, o po to bandome atkurti?
Kiekvienų šventų mišių metu vienas kitam linkime
ramybės. Ramybė yra šventa. Tik ramybėje žmogaus protas nurimsta ir
susinchronizuoja su pasauliu. Tačiau kaip tą ramybę pasiekti? Vis daugiau
žmonių atsigręžia į dvasingumą, į vidinės ramybės paieškas. Vieni keliauja į Braziliją
pas čiabuvius, tikėdamiesi, kad būtent jie padės atverti širdies čakrą.
Kiti apsaugos ir stiprybės ieško talismanuose, gilinasi į mineralus
ir jų poveikį žmogui: dūminis kvarcas gina nuo pikto ir negatyvių
energijų, skatina mokytis, tobulėti ir džiaugtis gyvenimu; safyras laikomas
išminties akmeniu, suteikia aiškumo, koncentracijos, gerina protinę veiklą,
stiprina atmintį, atneša vidinę ramybę; opalas garantuoja sėkmę kilnius
tikslus turintiems žmonėms ir pražudo piktavalius... Visa tai yra bangos,
vibracijos ir dažniai. Žmogus yra per menkas, kad priimtų tokį milžinišką kiekį
informacijos iš aplinkos. Pažinimas – raktas į vidinę ramybę. Pažink save, savo
siekius, savo aplinką, kitus žmones ir savaime atsiras pagarba tam, ką pažinai,
ir užgims noras tai saugoti ir nenaikinti. Visai kaip Antuanas de Sent
Egziuperi savo „Mažajame prince“ rašė: „Pasidarai amžinai atsakingas už tą,
su kuo susibičiuliauji“. Šimtmečiais žmonija pati sau kartoja pamatines
tiesas, bet pati ir ignoruoja jas.
Viską valdo gamta. Net ir žmogų, kuris
pasiruošęs menkiausius dalykus išnagrinėti iki jų cheminės formulės, kad
kaltę dėl savo bėdų ir nelaimių galėtų suversti kažkam kitam, tačiau jo logika
nepajėgi suprasti, kad tai jis pats visų blogybių šaltinis. Dramblių kaimenė
Indijos glūdumoje sugriovė kaimą. Kas dėl to kaltas? Tikrai jau ne drambliai!
Žmogus įsiveržė į dramblių tūkstantmečiais gyventą teritoriją. Lūšis
išpjovė ūkininko vištas, o vilkai užpuolė avis. Dabar tiek lūšis, tiek vilkus
reikia išmedžioti, nes jie kelia grėsmę. O kodėl ūkininkas pasistatė vištidę
lūšies teritorijoje? Kodėl avis atvedė į vilkų medžioklės plotus? Tigras
zoologijos sode sudraskė į jo aptvarą patekusį žmogų ir už tai buvo nušautas.
Tigro vieta – ne zoologijos sode. Matome kitus, bet nematome savęs.
Užteršęs žemę ir vandenį, žmogus kelia
galvą į dangų, į kosmosą ir ieško ten gyvybės, planetų, kurias lyg vėžinė
ląstelė galėtų kolonizuoti ir sunaikinti, ateivių. O kas, jei ateiviai jau
seniausiai Žemėje gyvena? Kas jei mes kiekvieną dieną su jais susiduriame? Juk
ateiviais galėtų būti bet kas – bakterijos, melsvadumbliai, banginiai su
savo dainomis. O gal ateivis yra pats žmogus, nesugebantis pritapti šioje
planetoje ir todėl ją sąmoningai ar nesąmoningai naikinantis? Kas turėtų
nutikti, kad žmonija atsikvošėtų? Koks įvykis tarsi rūgšti citrina
supurtytų žmoniją ir priverstų ją atsimerkti? Ar apskritai įmanoma žmonijai
įgyti tiek drąsos ir galios, kad sustabdytų šį į susinaikinimą vedantį
procesą?
Žmogui niekada nesulaukti atleidimo
iš Žemės ir kitų gyvybių. Su savo ydomis jis jau per toli nukeliavo ir kelio
atgal nebėra.
O kaip norisi sugrįžti į laikus, kai
gyventi dar nebuvo taip baisu ir kai dar galėjau justi vasaros kvapą šieno
kupetoje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą