Pasauli, aš tave myliu, nes...

Aš esu kavinžmogis. Nedaug kas yra girdėjęs šį žodį. O aš ne tik jį girdėjau, bet ir esu tai. Aš esu kavinžmogis: sėdžiu kavinėje, viena, ant staliuko prieš mane garuojantis kavos puodelis, truputį apdžiūvęs sūrio pyragas, papuoštas aviečių uogiene, ir kompiuteris. Tai mano darbo vieta, kuri kiekvieną dieną gali būti ir dažnai būna vis kita. Mano darbas – rašyti. Aš rašau įvairių žmonių įvairias istorijas. Išgalvotas istorijas. Kavinė – puiki vieta tokioms istorijoms gimti. Čia užsuka šimtai žmonių, kiekvienas su savo pasauliu, su sava istorija, su savo gyvenimo kvintesencija. Man tereikia kelias minutes juos pastebėti ir jų istorijos pas mane ateina pačios.

Štai, pavyzdžiui, šis vaikinas, kuris ką tik užsisakė kavos ir sumuštinį. Aukštas, languotais marškiniais ir apsmukusiais džinsais. Jis čia atėjo vienas ir nepanašu, kad ko nors lauktų. Iš kuprinės išsitraukė kompiuterį – aha, jis irgi kavinžmogis! Įdomu, ar jis tai žino? Aš įsivaizduoju jį sėdintį ant plynaukštės viršūnės, žvelgiantį į tolį, mąstantį apie pasaulio Gėrį ir Blogį, siekiantį išleisti savo sielą paklajoti kartu su vėju... Jei tai būtų filmas, šios scenos muzikiniam fonui užpildyti puikiausiai tiktų kazù garsai. Svajoklis! Jis būtų puikus herojus, jei ateitų eilė istorijai apie pakilimą virš niūrios kasdienybės, aukštesnių idealų siekimą, žmogaus dvasios stiprybę, gyvenimo atidavimą Dievui.

Stebiu jį toliau. Iš kuprinės jis išsitraukia ausines, įsikiša į ausis, kažką sumaigo kompiuteryje, atsilošia, giliai įkvepia ir atsidūsta - visas jo kūnas išduoda, kad ausyse skamba muzika, atjungianti jį nuo išorinio kavinės šurmulio ir panardinanti į jo privačią erdvę. Viskas, jo čia nebėra. Akys įtemptai žiūri į kompiuterio ekraną, pirštai, tarsi savarankiški organizmai, šoka ant klaviatūros. O kaip smalsu pažiūrėti, ką jis taip įnirtingai rašo! Rašto darbą studijoms? Ataskaitą užsakovui? Elektroninį laišką seniai matytam draugui? O gal tai geismo kupinas meilės laiškas?

Vėl prieš akis išnyra laukinė gamta. Po minkštą žolę vaikštinėja minkštos alpakos, lengvai šiurena medžiai, ežere ant mažų bangelių supasi valtis, o joje – jis ir ji. Sėdi, žiūri vienas į kitą, ir, regis, šiame pasaulyje žodžiai visiškai nereikalingi, nes žvilgsnis, jausmas, tvyrantis tarp jų, viską pasako. Įdomu, ar tas jausmas būtų vis toks pat, jei jį įkurdinčiau ant sofos, priešais tikrą vyrų draugą – televizorių, o ją – virtuvėje, prie cepelinų puodo? Štai ir meilės išbandymas kasdienine rutina. Ar tik netektų išgirsti: „Addio, amore!“? Visai nebloga siužeto linija... Reikės kada nors ją pagvildenti ir užrašyti.

Na štai, mano stebėjimo objektas ir minčių herojus uždarė kompiuterį, nurijo paskutinį kavos gurkšnį, užsimetė ant pečių kuprinę ir išėjo. Iš jo liko tik tuščias kavos putomis numargintas puodelis ir jo dėka mano galvoje užgimusi idėja istorijai. Hm, jo dėka užgimusi... Įdomi konotacija. Dar įdomiau bus sužinoti, kokia šios istorijos lemtis bus po devynių mėnesių...

Mano kava jau atšalo ir pyrago liko tik trupiniai. Nors parašyti nepavyko nieko, bet jaučiuosi visai turiningai praleidusi laiką. Žmonių stebėjimas man – tarsi psichosomatinis gydymas: pasėdėjau, pasvajojau, mintimis pakeliavau, pafantazavau ir jaučiuosi pilna energijos, teigiamų emocijų, tarsi pati būčiau pabuvojusi ant plynaukštės viršūnės, jaučiu šiokį tokį galvos svaigulį, tarsi aš pati valtyje supčiausi ant ežero bangelių. Žmonių stebėjimas – tarsi šilkmedis, kurio lapelius graužia vikšrai, žmonijai duodantys vieną vertingiausių medžiagų – šilką, o mano atveju – parašytą istoriją. Kaip keista, kažkodėl visi nuopelnai už šilką tenka šilkverpiams. Bet juk iškirtus visus šilkmedžius, nebeliktų nei šilkverpių, nei jų vikšrų, nei taip labai branginamo šilko!

Kiekvienas kūrėjas turi savo įkvėpimo ir idėjų šaltinį. Kai kuriuos įkvepia nelaimingi nutikimai, tragiškos istorijos, kitiems mūzą atstoja protą apsvaiginančios medžiagos. Mano šaltinis – žmonės. Nebijau savo minčių ir fantazijų. Jų dėka nukeliauju į tolimiausius pasaulio kampelius, gal net tokius, kokių iš viso nėra, susipažįstu su žmonėmis, su kuriais savo realiame gyvenime neturėčiau galimybių ar drąsos susipažinti. Kūryba mano pasaulį pripildo pasakų ir nuspalvina įvairiausiomis spalvomis ir tokį pasaulį aš myliu.

Girdi, Pasauli? Aš tave myliu, nes turiu kūrybą, o ji man suteikia stebuklingą galią statyti tokias pasakų pilis, kokias tik užsigeidžiu!