– Kas benutiktų, pažadėk man, kad niekada
neišskirsi mergaičių, – ištarė ji vos girdimai.
– Pažadu. Neišskirsiu. Pažadu jomis
rūpintis kiek tik įstengsiu. Jos bus laimingos, tikrai.
– Ačiū tau. Myliu tave ir mergaites. Aš
visada būsiu šalia, – gilus atodūsis, palydėjęs jos paskutinius žodžius, palydėjo
ir jos sielą į dangų, šioje žemėje palikdamas dar vienu našliu ir dviem našlaitėmis
daugiau.
***
Kambaryje tyliai grojo instrumentinė muzika,
ant stalo degė saldų vanilės kvapą skleidžianti žvakė. Kotryna sėdėjo
ant savo mėgstamiausios palangės, stebėjo per lango stiklą srūvantį lietų
ir bandė suvokti, kas su ja vyksta. Ji – 23 metų daili mergina, sėkmingai
baigusi mokslus prestižinėje aukštojoje mokykloje, gavusi gerai apmokamą darbą,
turinti didžiulį ratą draugų. Bet kažko trūksta, kažkokios dėlionės detalės,
užbaigiančios visą paveikslą. Giliai viduje ji žinojo, ko jai trūksta,
bet nedrįso pati sau, o tuo labiau kitiems, pripažinti to – jai trūko šeimos.
Po to nelaimingo įvykio, į jų šeimą
atnešusio šitiek permainų ir atėmusio iš jos mamą, praėjo 15 metų. Jai
tuomet buvo vos aštuoneri. Iki šiol Kotryna prisimena tėčio veidą,
neatpažįstamą, pasikeitusį, kai jis pasikvietęs ją ir jos jaunesniąją sesutę
Aušrą, prieš savaitę atšventusią ketvirtąjį gimtadienį, drebančiu balsu pabandė
paaiškinti, kas nutiko.
– Mergaitės, nuo šiandien mums teks
gyventi kitaip... šiandien nutiko baisi nelaimė... Kai mamytė važiavo namo, į
jos automobilį trenkėsi didžiulis sunkvežimis...
Kotryna pajuto nepaaiškinamą baimę
ir pradėjo virpėti.
– Mamytę sunkiai sužeidė ir dievulis ją
pasiėmė į dangų, kad jai neskaudėtų, – bandė tęsti tėtis.
– Ji mirė? – Kotrynos klausimas šiek tiek
sutrikdė tėtį.
– Taip, vaikuti, ji mirė, – atsakė tėtis,
iš paskutiniųjų stengdamasis sulaikyti ašaras. – Mes likome trise. Ir visada
būsime kartu.
Tai buvo baisiausia jos gyvenimo diena.
Šviesų vaikystės dangaus mėlį pakeitė juodas gedulas.
Vanduo dar labiau pliaupė stiklu,
didžiuliai purslai tryško lietaus lašams atsimušus į asfaltą, tarsi upė
sruvo nuo gretimo namo stogo. Ilgesys draskė Kotrynos širdį. Ji
pasiilgo dienų, kai buvo ji, tėtis, mama ir sesutė, kai jie visi kartu
iškylaudavo miesto parke, kai ji susikibusi rankomis su mama šokinėjo
per bangas jūroje, kai su tėčiu ir sesute statė smėlio pilis, kai
sode po šlamančiu obels pavėsiu tėtis jai ir sesei pastatydavo palapinę, kuri
joms virsdavo gražiausiais pasakų rūmais, o jos tapdavo princesėmis. Staiga ji
susigėdo savo minčių. Po mamos mirties tėtis stengėsi išlaikyti juos kartu,
kaip buvo žadėjęs, bet vienam vyrui auginti dvi mergaites pasirodė pernelyg
sudėtinga ir Kotryną auginti pasiėmė jos teta, mamos sesuo Laima. Ji jautė
didžiulį dėkingumą savo tetai, kuri jai suteikė viską: stogą virš
galvos, galimybę mokytis, daug rūpesčio ir meilės. Kotryną graužė sąžinė, kad
ji taip stipriai ilgisi šeimos. Teta jai davė viską, ko tik reikėjo, o jai vis
tiek kažko trūko. Tokia dviprasmybė ją labai slėgė, bet pakalbėti apie
tai su teta Laima ji nedrįso – nenorėjo jos įžeisti, įskaudinti ir pasirodyti
nedėkinga.
Už lango blykstelėjo žaibas, sudundėjo
griaustinis, išgąsdinęs net Kotrynos katiną, iki tol saldžiai miegojusį
savo guolyje.
– Kvailiuk, nebijok, tai tik griaustinis,
– Kotryna tarė katinui, paimdama jį ant rankų. – Tai tik audra. Ji greitai
baigsis ir vėl išlįs saulė, – kalbėjo Kotryna vis glostydama savo
augintinį, o šis, tarsi tikrai suprasdamas šeimininkės žodžius, nurimo ir
tyliai murkdamas pradėjo snausti.
Kotryna prisiminė panašią audrą
vaikystėje. Jai buvo gal šešeri, o sesutei Aušrelei – dveji. Abi žaidė sode,
kai netikėtai dangus apsiniaukė, sukilo vėjas ir pradėjo lyti dideliais ir
šaltais lašais. Griaustiniai vos spėdavo lydėti kiekvieną žaibą. Kotryna, kaip
ir pridera vyresniajai sesei, pačiupo mažąją už rankos ir, mamai dar nespėjus
jų pasitikti, parvedė į vidų. Ji jautėsi atsakinga už sesutę, juk ji buvo
vyresnė, didesnė, stipresnė, o sesutė tokia mažutė ir kartais tokia žiopliukė,
kad Kotryna privalėjo ją saugoti kiekviename žingsnyje, nors ir pati dar buvo vaikas,
kurį reikėjo saugoti ir prižiūrėti. Ji labai mylėjo Aušrelę ir visai nepykdavo,
jei ši, užėjus vaikiškam pykčiui, skaudžiai trenkdavo jai žaislu ar mesdavo į
ją kaladėlę. Ne vieną kartą ant kaktos sesė jai buvo įtaisiusi gūzą, kuris iš
nedidelio spuogelio užaugdavo į didžiulį rausvą ir skaudų spuogą.
Tuokart užėjusi audra pridarė didelių
nuostolių: vėtra nulaužė beržą, kuris krisdamas išvertė kaimynų tvorą,
pas juos į kambarį per lubas pradėjo sunktis vanduo, žaibai sukėlė kelis
gaisrus miestelyje. Aušrelei buvo labai baisu, ji nenustojo verkusi. Kotryna
apsikabino ją ir bandė nuraminti:
– Nebijok, tai tik audra. Mums nieko blogo
nenutiks, - pati bandė patikėti tuo, ką sako. – Su mumis yra tėtis ir mama, mes
visi kartu, mums nieko blogo negali nutikti.
Aušrą Kotryna matė labai seniai, gal prieš
10 metų, kai ji, kartu su tėčiu, atvyko į tetos Laimos vyro laidotuves. Tuomet
jų susitikimas buvo keistas ir šaltas. Dvi sesės nerado apie ką kalbėtis, ko
viena kitos paklausti. Nematoma siena jas atskyrė. Kotrynai persikėlus
gyventi pas tetą, sesės nebesimatė. Tėtis gavo darbo pasiūlymą kitame mieste ir
jiedu su Aušra išsikraustė. Po kelerių metų tėtis vedė. Iš pradžių tėtis kelis
kartus per savaitę skambindavo tetai paklausti, kaip sekasi, ar Kotrynai viskas
gerai, bet su kiekvienu prabėgusiu mėnesiu jo skambučiai retėjo, kol galiausiai
jų visai neliko. Ryšys ir draugystė su seserim visiškai nutrūko. Su
tėčiu taip pat.
Staiga Kotryna pakėlė akis, tarsi žaibas
persmelkė ją mintis ir suvokimas – štai ji, prarastoji dalelė, tai ji, tai
sesuo. Štai ko jai iš tikrųjų trūko visus tuos metus! Mažosios sesutės
Aušrelės! Taip, kaip saulės šviesa užtvindo žemę nuslinkus audros debesiui,
taip Kotrynoje augo noras ir ryžtas susigrąžinti seserį į savo gyvenimą.
Drugelių pilnu pilvu ji čiupo telefoną.
– Alio.
– Labas.
– Labas. Kas čia?
– Tai aš, Kotryna, tavo sesuo.
Tęsinys bus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą