Kai aš tavęs ilgiuosi

– Kas benutiktų, pažadėk man, kad niekada neišskirsi mergaičių, – ištarė ji vos girdimai.

– Pažadu. Neišskirsiu. Pažadu jomis rūpintis kiek tik įstengsiu. Jos bus laimingos, tikrai.

– Ačiū tau. Myliu tave ir mergaites. Aš visada būsiu šalia, – gilus atodūsis, palydėjęs jos paskutinius žodžius, palydėjo ir jos sielą į dangų, šioje žemėje palikdamas dar vienu našliu ir dviem našlaitėmis daugiau.

***

Kambaryje tyliai grojo instrumentinė muzika, ant stalo degė saldų vanilės kvapą skleidžianti žvakė. Kotryna sėdėjo ant savo mėgstamiausios palangės, stebėjo per lango stiklą srūvantį lietų ir bandė suvokti, kas su ja vyksta. Ji – 23 metų daili mergina, sėkmingai baigusi mokslus prestižinėje aukštojoje mokykloje, gavusi gerai apmokamą darbą, turinti didžiulį ratą draugų. Bet kažko trūksta, kažkokios dėlionės detalės, užbaigiančios visą paveikslą. Giliai viduje ji žinojo, ko jai trūksta, bet nedrįso pati sau, o tuo labiau kitiems, pripažinti to – jai trūko šeimos.

Po to nelaimingo įvykio, į jų šeimą atnešusio šitiek permainų ir atėmusio iš jos mamą, praėjo 15 metų. Jai tuomet buvo vos aštuoneri. Iki šiol Kotryna prisimena tėčio veidą, neatpažįstamą, pasikeitusį, kai jis pasikvietęs ją ir jos jaunesniąją sesutę Aušrą, prieš savaitę atšventusią ketvirtąjį gimtadienį, drebančiu balsu pabandė paaiškinti, kas nutiko.

– Mergaitės, nuo šiandien mums teks gyventi kitaip... šiandien nutiko baisi nelaimė... Kai mamytė važiavo namo, į jos automobilį trenkėsi didžiulis sunkvežimis...

Kotryna pajuto nepaaiškinamą baimę ir pradėjo virpėti.

– Mamytę sunkiai sužeidė ir dievulis ją pasiėmė į dangų, kad jai neskaudėtų, – bandė tęsti tėtis.

– Ji mirė? – Kotrynos klausimas šiek tiek sutrikdė tėtį.

– Taip, vaikuti, ji mirė, – atsakė tėtis, iš paskutiniųjų stengdamasis sulaikyti ašaras. – Mes likome trise. Ir visada būsime kartu.

Tai buvo baisiausia jos gyvenimo diena. Šviesų vaikystės dangaus mėlį pakeitė juodas gedulas.

Vanduo dar labiau pliaupė stiklu, didžiuliai purslai tryško lietaus lašams atsimušus į asfaltą, tarsi upė sruvo nuo gretimo namo stogo. Ilgesys draskė Kotrynos širdį. Ji pasiilgo dienų, kai buvo ji, tėtis, mama ir sesutė, kai jie visi kartu iškylaudavo miesto parke, kai ji susikibusi rankomis su mama šokinėjo per bangas jūroje, kai su tėčiu ir sesute statė smėlio pilis, kai sode po šlamančiu obels pavėsiu tėtis jai ir sesei pastatydavo palapinę, kuri joms virsdavo gražiausiais pasakų rūmais, o jos tapdavo princesėmis. Staiga ji susigėdo savo minčių. Po mamos mirties tėtis stengėsi išlaikyti juos kartu, kaip buvo žadėjęs, bet vienam vyrui auginti dvi mergaites pasirodė pernelyg sudėtinga ir Kotryną auginti pasiėmė jos teta, mamos sesuo Laima. Ji jautė didžiulį dėkingumą savo tetai, kuri jai suteikė viską: stogą virš galvos, galimybę mokytis, daug rūpesčio ir meilės. Kotryną graužė sąžinė, kad ji taip stipriai ilgisi šeimos. Teta jai davė viską, ko tik reikėjo, o jai vis tiek kažko trūko. Tokia dviprasmybė ją labai slėgė, bet pakalbėti apie tai su teta Laima ji nedrįso – nenorėjo jos įžeisti, įskaudinti ir pasirodyti nedėkinga.

Už lango blykstelėjo žaibas, sudundėjo griaustinis, išgąsdinęs net Kotrynos katiną, iki tol saldžiai miegojusį savo guolyje.

– Kvailiuk, nebijok, tai tik griaustinis, – Kotryna tarė katinui, paimdama jį ant rankų. – Tai tik audra. Ji greitai baigsis ir vėl išlįs saulė, – kalbėjo Kotryna vis glostydama savo augintinį, o šis, tarsi tikrai suprasdamas šeimininkės žodžius, nurimo ir tyliai murkdamas pradėjo snausti.

Kotryna prisiminė panašią audrą vaikystėje. Jai buvo gal šešeri, o sesutei Aušrelei – dveji. Abi žaidė sode, kai netikėtai dangus apsiniaukė, sukilo vėjas ir pradėjo lyti dideliais ir šaltais lašais. Griaustiniai vos spėdavo lydėti kiekvieną žaibą. Kotryna, kaip ir pridera vyresniajai sesei, pačiupo mažąją už rankos ir, mamai dar nespėjus jų pasitikti, parvedė į vidų. Ji jautėsi atsakinga už sesutę, juk ji buvo vyresnė, didesnė, stipresnė, o sesutė tokia mažutė ir kartais tokia žiopliukė, kad Kotryna privalėjo ją saugoti kiekviename žingsnyje, nors ir pati dar buvo vaikas, kurį reikėjo saugoti ir prižiūrėti. Ji labai mylėjo Aušrelę ir visai nepykdavo, jei ši, užėjus vaikiškam pykčiui, skaudžiai trenkdavo jai žaislu ar mesdavo į ją kaladėlę. Ne vieną kartą ant kaktos sesė jai buvo įtaisiusi gūzą, kuris iš nedidelio spuogelio užaugdavo į didžiulį rausvą ir skaudų spuogą.

Tuokart užėjusi audra pridarė didelių nuostolių: vėtra nulaužė beržą, kuris krisdamas išvertė kaimynų tvorą, pas juos į kambarį per lubas pradėjo sunktis vanduo, žaibai sukėlė kelis gaisrus miestelyje. Aušrelei buvo labai baisu, ji nenustojo verkusi. Kotryna apsikabino ją ir bandė nuraminti:

– Nebijok, tai tik audra. Mums nieko blogo nenutiks, - pati bandė patikėti tuo, ką sako. – Su mumis yra tėtis ir mama, mes visi kartu, mums nieko blogo negali nutikti.

Aušrą Kotryna matė labai seniai, gal prieš 10 metų, kai ji, kartu su tėčiu, atvyko į tetos Laimos vyro laidotuves. Tuomet jų susitikimas buvo keistas ir šaltas. Dvi sesės nerado apie ką kalbėtis, ko viena kitos paklausti. Nematoma siena jas atskyrė. Kotrynai persikėlus gyventi pas tetą, sesės nebesimatė. Tėtis gavo darbo pasiūlymą kitame mieste ir jiedu su Aušra išsikraustė. Po kelerių metų tėtis vedė. Iš pradžių tėtis kelis kartus per savaitę skambindavo tetai paklausti, kaip sekasi, ar Kotrynai viskas gerai, bet su kiekvienu prabėgusiu mėnesiu jo skambučiai retėjo, kol galiausiai jų visai neliko. Ryšys ir draugystė su seserim visiškai nutrūko. Su tėčiu taip pat.

Staiga Kotryna pakėlė akis, tarsi žaibas persmelkė ją mintis ir suvokimas – štai ji, prarastoji dalelė, tai ji, tai sesuo. Štai ko jai iš tikrųjų trūko visus tuos metus! Mažosios sesutės Aušrelės! Taip, kaip saulės šviesa užtvindo žemę nuslinkus audros debesiui, taip Kotrynoje augo noras ir ryžtas susigrąžinti seserį į savo gyvenimą.

Drugelių pilnu pilvu ji čiupo telefoną.

– Alio.

– Labas.

– Labas. Kas čia?

– Tai aš, Kotryna, tavo sesuo.

Tęsinys bus

Vasaros kvapas šieno kupetoje

O jums neatrodo, kad vaikystėje viskas buvo kitaip? Žiemos – šaltos ir snieguotos, vasaros – karštos ir kupinos linksmybių. Mes užaugome, pasikeitėme, pasikeitė ir Žemė. Anksčiau vasara kvepėdavo šienu, kurį sukrovę į kupetas, žaisdavome karalystes ar slėpynes. O dabar? Išalinti kaitros, keiksnodami eismo kamščius stengiamės kuo skubiau pasiekti namus ar biurus, vasarinį džiaugsmą patiriame tik išvykę į tolimą šalį, prie svetimos jūros, apsupti svetimų žmonių ir jų kultūros.

Keistas sutvėrimas tas žmogus. Kas jis toks? Visatos dulkė, blaškoma Visatos bangų? Veikiau nenuovoka parazitas, naikinantis planetą, kurioje pats gyvena. Jis savanaudiškai savo veiklai pavergia kitas gyvybės formas, tarsi vienintelis visos Žemės savininkas eikvoja jos resursus. Su savo trumparegiška mąstysena žmogus mato tik save, o Žemė nori gyventi.

Ar žinojote, kad Žemė dainuoja? Mokslininkai tai yra įrodę. Žemės dainą jie pavadino Šumano bangomis. Ne, su vokiečių kompozitoriumi tai neturi nieko bendra, nors daug kas sako, kad mūsų pasaulyje atsitiktinumų nebūna. Ši daina ne tokia, kaip įprasta žmogui. Ši daina labiau artima banginių dainoms, t.y. tam tikro dažnio garsams, nepagaunamiems žmogaus ausiai ir smegenims. Šumano bangos – natūralios Žemės rezonansinės bangos, palaikančios normalų gyvybės egzistavimą ir funkcionavimą planetoje. Šių bangų dažnis atitinka žmogaus smegenų skleidžiamų bangų dažnį. Kai žmogaus smegenų ir Šumano bangos nesutampa, nukenčia žmogaus miego režimo kontrolė, silpsta imuninė sistema, greitėja senėjimo procesai. Žmogus – kenkėjiška būtybė, kenkianti net pati sau. Vis tobulėjančios technologijos, kiekviename žingsnyje naudojami elektriniai prietaisai, betoninės namų sienos trukdo natūralioms Žemės bangoms pasiekti žmogaus smegenis ir jos išsibalansuoja. Mokslininkai bando išrasti aparatą, kuris sinchronizuotų žmogaus smegenų bangas su Šumano bangomis... Ar tik ne per vėlu ir ar ne juokinga, kai iš pradžių sunaikiname, sugriauname, o po to bandome atkurti?

Kiekvienų šventų mišių metu vienas kitam linkime ramybės. Ramybė yra šventa. Tik ramybėje žmogaus protas nurimsta ir susinchronizuoja su pasauliu. Tačiau kaip tą ramybę pasiekti? Vis daugiau žmonių atsigręžia į dvasingumą, į vidinės ramybės paieškas. Vieni keliauja į Braziliją pas čiabuvius, tikėdamiesi, kad būtent jie padės atverti širdies čakrą. Kiti apsaugos ir stiprybės ieško talismanuose, gilinasi į mineralus ir jų poveikį žmogui: dūminis kvarcas gina nuo pikto ir negatyvių energijų, skatina mokytis, tobulėti ir džiaugtis gyvenimu; safyras laikomas išminties akmeniu, suteikia aiškumo, koncentracijos, gerina protinę veiklą, stiprina atmintį, atneša vidinę ramybę; opalas garantuoja sėkmę kilnius tikslus turintiems žmonėms ir pražudo piktavalius... Visa tai yra bangos, vibracijos ir dažniai. Žmogus yra per menkas, kad priimtų tokį milžinišką kiekį informacijos iš aplinkos. Pažinimas – raktas į vidinę ramybę. Pažink save, savo siekius, savo aplinką, kitus žmones ir savaime atsiras pagarba tam, ką pažinai, ir užgims noras tai saugoti ir nenaikinti. Visai kaip Antuanas de Sent Egziuperi savo „Mažajame prince“ rašė: „Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“. Šimtmečiais žmonija pati sau kartoja pamatines tiesas, bet pati ir ignoruoja jas.

Viską valdo gamta. Net ir žmogų, kuris pasiruošęs menkiausius dalykus išnagrinėti iki jų cheminės formulės, kad kaltę dėl savo bėdų ir nelaimių galėtų suversti kažkam kitam, tačiau jo logika nepajėgi suprasti, kad tai jis pats visų blogybių šaltinis. Dramblių kaimenė Indijos glūdumoje sugriovė kaimą. Kas dėl to kaltas? Tikrai jau ne drambliai! Žmogus įsiveržė į dramblių tūkstantmečiais gyventą teritoriją. Lūšis išpjovė ūkininko vištas, o vilkai užpuolė avis. Dabar tiek lūšis, tiek vilkus reikia išmedžioti, nes jie kelia grėsmę. O kodėl ūkininkas pasistatė vištidę lūšies teritorijoje? Kodėl avis atvedė į vilkų medžioklės plotus? Tigras zoologijos sode sudraskė į jo aptvarą patekusį žmogų ir už tai buvo nušautas. Tigro vieta – ne zoologijos sode. Matome kitus, bet nematome savęs.

Užteršęs žemę ir vandenį, žmogus kelia galvą į dangų, į kosmosą ir ieško ten gyvybės, planetų, kurias lyg vėžinė ląstelė galėtų kolonizuoti ir sunaikinti, ateivių. O kas, jei ateiviai jau seniausiai Žemėje gyvena? Kas jei mes kiekvieną dieną su jais susiduriame? Juk ateiviais galėtų būti bet kas – bakterijos, melsvadumbliai, banginiai su savo dainomis. O gal ateivis yra pats žmogus, nesugebantis pritapti šioje planetoje ir todėl ją sąmoningai ar nesąmoningai naikinantis? Kas turėtų nutikti, kad žmonija atsikvošėtų? Koks įvykis tarsi rūgšti citrina supurtytų žmoniją ir priverstų ją atsimerkti? Ar apskritai įmanoma žmonijai įgyti tiek drąsos ir galios, kad sustabdytų šį į susinaikinimą vedantį procesą?

Žmogui niekada nesulaukti atleidimo iš Žemės ir kitų gyvybių. Su savo ydomis jis jau per toli nukeliavo ir kelio atgal nebėra.

O kaip norisi sugrįžti į laikus, kai gyventi dar nebuvo taip baisu ir kai dar galėjau justi vasaros kvapą šieno kupetoje...

Vieno laimingo katino gyvenimo istorija

Gyveno kartą katinas. Gyveno jis pats sau vienas: vienas visur vaikštinėjo, vienas miegojo, vienas ieškojo maisto, vienas žaidė, vienas liūdėjo. Kiti gyvūnai juokėsi iš jo, mat jis jiems priminė pingviną – jis visas buvo juodas, tik krūtinytė ir pilvukas buvo balti, o dar ir viena jo kojytė buvo raiša, tai ir vaikščiojo jis krypuodamas kaip pingvinas. Niekas nenorėjo su juo draugauti. Net ir tas isterikas varnas vis šaukdavo iš tolo jį pamatęs, lyg kokį varžtelį galvoje būtų pametęs:

– Žiūrrrrrrrrrėkit, atkrrrrypuoja pingvinas! Gal nebežinai, kurrrrr šiaurrrrė, kad čia pas mus Lietuvoje slampinėji? – ir visi, kas tik tai girdėdavo, griūdavo žemėn iš juoko.

Ir sprukdavo tas vargšas kuo toliau nuo visų, kad tik kuo mažiau kas jį matytų ir iš jo juoktųsi.

Kartą slėpdamasis už suverstų malkų kalno katinas pamatė atbėgantį berniuką. Berniukas bėgo keistai, krypuodamas, plaukai buvo susivėlę, o veidu riedėjo ašarėlės. Pribėgęs malkų krūvą berniukas užlindo už jos ir susigūžė. Matyt, ir jam ši vieta pasirodė saugi vietelė pasislėpti. O nuo ko jis slepiasi? Katinas to nesuprato, bet pajautė, kad tarp jų yra kažkas bendro.

– Ką aš pasakysiu mamai? – kūkčiojo berniukas iš kišenės išsitraukęs ir apžiūrinėdamas sulaužytus akinius. – O tėtis tai jau tikrai mane bars, kad vėl akinius reikės taisyti... Jie manimi nepatikės, kad akinius vėl sulaužė mokyklos berniukai... Baisu net ir grįžti namo.

Katinas labai norėjo išlįsti ir paguosti berniuką, bet nedrįso. O jei ir jis pradės juoktis iš jo pingviniškumo? Bet berniukas nenustojo verkęs ir katinas išdrįso pasirodyti. Pamažu, susigūžęs jis iškišo vieną ausį, po to ir antrą. Nedrąsiai pakėlė galvelę ir vėl staigiai susigūžė. Ne, niekas iš jo nesijuokia. Keista! Galima daugiau pasirodyti. Iškišo katinas galvą iš už malkų ir sėlindamas, kone prisiplojęs prie žemės, ėmė artintis prie berniuko, pasiruošęs bet kurią akimirką sprukti. Bet berniukas jo nematė. Jis tik žiūrėjo į savo sulaužytus akinius ir, rodėsi, nieko aplinkui nepastebi.

Katinukas įsidrąsino ir priėjo arčiau. Dar arčiau... ir dar... Savo drėgna nosele palietė berniuko koją ir įsižiūrėjo į jo akis laukdamas berniuko reakcijos. Berniukas krūptelėjo iš netikėtumo ir susigūžė. Pamatęs katiną jis nustojo verkęs. Katinukas jam pasirodė toks mielas ir gražus, panašus į mažą pingvinuką. Ir jis nusišypsojo. Ištiesė ranką, siekdamas jį paglostyti ir norėdamas parodyti, kad neskriaus jo. Katinas vis dar nedrąsiai prisiartino prie berniuko ir leido jam paglostyti galvelę. O, kokią šilumą ir malonumą katinas pajautė! Jo dar niekada niekas neglostė. Kaip gera jausti švelnius prisilietimus, kaip gera nebijoti, kaip gera kažkam patikti! Berniukas jau nebeverkė, jis šypsojosi.

– Na, mažyli, iš kur tu čia atsiradai? Kur tavo mamytė? Tu čia vienas? Koks tu švelnus ir gražus! – kalbėjo berniukas vis glostydamas katinėlį. – Tu tikriausiai alkanas, o aš nieko neturiu, kuo galėčiau tave pavaišinti... Žinai ką, tu manęs palauk čia, o aš greitai grįšiu. Tik niekur niekur neik. Aš greitai atbėgsiu pas tave! Tu tik manęs lauk čia!

Jis paskubomis nusišluostė nuo ašarų šlapią veidą ir nubėgo, vis atsigręždamas pažiūrėti, ar katinas vis dar jo laukia. O katinas išsigando ir nuliūdo, kad berniukas jį taip greitai paliko. Ar jis dar sugrįš? Sugrįš! Jis juk pažadėjo sugrįžti, tad reikia jo laukti.

Rodėsi, praėjo visa amžinybė, berniuko vis dar nebuvo, o katinas vis dar jo laukė.

– Kaaaatine, ko čia laaaauki? – sukurkė pievos varlė, prie malkų krūvos atšokavusi paskui musę.

– Laukiu berniuko. Jis mano draugas. Jis mane glostė. Aš jam patinku! Bet jis kažkur nubėgo. Jis sakė, kad sugrįš. Tai niekur ir neinu, laukiu jo.

– Nelaaaaauk, jis tave apgaaaaavo, niekam nereikia pingviniško šlubuojančio kaaaaatino!

– Netiesa! Jis sugrįš! Aš jam patinku ir aš jo lauksiu. Jis sugrįš!

„Aš jam patinku ir jis sugrįš, aš jam patinku ir jis sugrįš...“ kartojo sau katinukas tarsi mantrą, vis bandydamas save įtikinti, kad berniukas tikrai grįš pas jį. Bet laikas ėjo, o berniukas nesirodė.

Saulutė krypo vakarop, jos šviesa dangų jau nuspalvino švelniai rožine spalva, o katinukas vis laukė. Ausytės nulinko nuo laukimo, bet jis vis tikėjo ir laukė. Ir štai, tolumoje tarsi angelas subolavo kažkas ir tas „kažkas“ labai sparčiai artinosi katino link. Katinas palindo po malkų krūva, kad tik jo nepamatytų ir nenuskriaustų. Bet kadangi buvo labai smalsu pamatyti, kas taip skuba artyn, jis pro mažulytį malkų plyšelį stebėjo ir tikėjosi.

– Katinuk, kur tu? Kac kac kac... ar tu čia? – katinas pažino savo berniuko balsą. – Aš grįžau!

Jis grįžo! Katinas kone alpdamas iš laimės šuoliais nušuoliavo pas berniuką.

– Žiūrėk, aš tau atnešiau pienuko. Žinai, nei mama, nei tėtis nebarė manęs dėl akinių. Štai tėtis sutaisė man akinius, todėl taip ilgai užtrukau. Eikš, gerk, pienukas tik tau!

Katinas negalėjo patikėti, kad pagaliau kažkas nori su juo draugauti.

– Aš esu pats laimingiausias katinas visame pasaulyje, nes pagaliau turiu draugą! Tikrą draugą! – glaustydamasis apie berniuką murkė į pingvinuką panašus raišas katinukas.

Nuo tos dienos jie tapo neišskiriami draugai. Berniukas kiekvieną dieną ateidavo prie malkų krūvos pas savo katinuką, kurį pavadino Pingvinuku. Pingvinukas nuo pat ryto nekantriai laukė savo berniuko. Jie turėjo savo tradiciją: berniukas atnešdavo pienelio ir kokį skanėstą katinui, abu įsitaisydavo ant vilnos pakloto, berniukas atsiversdavo savo mėgstamiausią knygą apie vikingus ir garsiai skaitydavo. Ir keliaudavo jie abudu per audringas jūras, drąsiai kovojo su priešais, abu buvo stiprūs, narsūs ir nieko nebijojo.

Po kurio laiko katinas Pingvinukas išdrįso su savo berniuku nueiti iki jo namų ir pasirodyti mamai ir tėčiui.

– Mama, tėti, štai mano draugas – katinukas Pingvinukas. Jis gyvena vienas, jam būna baisu ir liūdna. Ir jis šlubčioja eidamas, kaip ir aš. Ar jis gali likti su mumis?

Mama su tėčiu pasižiūrėjo vienas į kitą, nusišypsojo, paglostė katinuką ir tarė:

– Manau, mūsų viloje vietos užteks ir šiam mielam katinukui. Sveikas atvykęs, Pingvinuk! Būsime labai laimingi, jei liksi su mumis.

Taip niekam nereikalingas, į pingviną panašus katinas surado sau namus ir daugiau niekada nebebuvo vienas.

Pasauli, aš tave myliu, nes...

Aš esu kavinžmogis. Nedaug kas yra girdėjęs šį žodį. O aš ne tik jį girdėjau, bet ir esu tai. Aš esu kavinžmogis: sėdžiu kavinėje, viena, ant staliuko prieš mane garuojantis kavos puodelis, truputį apdžiūvęs sūrio pyragas, papuoštas aviečių uogiene, ir kompiuteris. Tai mano darbo vieta, kuri kiekvieną dieną gali būti ir dažnai būna vis kita. Mano darbas – rašyti. Aš rašau įvairių žmonių įvairias istorijas. Išgalvotas istorijas. Kavinė – puiki vieta tokioms istorijoms gimti. Čia užsuka šimtai žmonių, kiekvienas su savo pasauliu, su sava istorija, su savo gyvenimo kvintesencija. Man tereikia kelias minutes juos pastebėti ir jų istorijos pas mane ateina pačios.

Štai, pavyzdžiui, šis vaikinas, kuris ką tik užsisakė kavos ir sumuštinį. Aukštas, languotais marškiniais ir apsmukusiais džinsais. Jis čia atėjo vienas ir nepanašu, kad ko nors lauktų. Iš kuprinės išsitraukė kompiuterį – aha, jis irgi kavinžmogis! Įdomu, ar jis tai žino? Aš įsivaizduoju jį sėdintį ant plynaukštės viršūnės, žvelgiantį į tolį, mąstantį apie pasaulio Gėrį ir Blogį, siekiantį išleisti savo sielą paklajoti kartu su vėju... Jei tai būtų filmas, šios scenos muzikiniam fonui užpildyti puikiausiai tiktų kazù garsai. Svajoklis! Jis būtų puikus herojus, jei ateitų eilė istorijai apie pakilimą virš niūrios kasdienybės, aukštesnių idealų siekimą, žmogaus dvasios stiprybę, gyvenimo atidavimą Dievui.

Stebiu jį toliau. Iš kuprinės jis išsitraukia ausines, įsikiša į ausis, kažką sumaigo kompiuteryje, atsilošia, giliai įkvepia ir atsidūsta - visas jo kūnas išduoda, kad ausyse skamba muzika, atjungianti jį nuo išorinio kavinės šurmulio ir panardinanti į jo privačią erdvę. Viskas, jo čia nebėra. Akys įtemptai žiūri į kompiuterio ekraną, pirštai, tarsi savarankiški organizmai, šoka ant klaviatūros. O kaip smalsu pažiūrėti, ką jis taip įnirtingai rašo! Rašto darbą studijoms? Ataskaitą užsakovui? Elektroninį laišką seniai matytam draugui? O gal tai geismo kupinas meilės laiškas?

Vėl prieš akis išnyra laukinė gamta. Po minkštą žolę vaikštinėja minkštos alpakos, lengvai šiurena medžiai, ežere ant mažų bangelių supasi valtis, o joje – jis ir ji. Sėdi, žiūri vienas į kitą, ir, regis, šiame pasaulyje žodžiai visiškai nereikalingi, nes žvilgsnis, jausmas, tvyrantis tarp jų, viską pasako. Įdomu, ar tas jausmas būtų vis toks pat, jei jį įkurdinčiau ant sofos, priešais tikrą vyrų draugą – televizorių, o ją – virtuvėje, prie cepelinų puodo? Štai ir meilės išbandymas kasdienine rutina. Ar tik netektų išgirsti: „Addio, amore!“? Visai nebloga siužeto linija... Reikės kada nors ją pagvildenti ir užrašyti.

Na štai, mano stebėjimo objektas ir minčių herojus uždarė kompiuterį, nurijo paskutinį kavos gurkšnį, užsimetė ant pečių kuprinę ir išėjo. Iš jo liko tik tuščias kavos putomis numargintas puodelis ir jo dėka mano galvoje užgimusi idėja istorijai. Hm, jo dėka užgimusi... Įdomi konotacija. Dar įdomiau bus sužinoti, kokia šios istorijos lemtis bus po devynių mėnesių...

Mano kava jau atšalo ir pyrago liko tik trupiniai. Nors parašyti nepavyko nieko, bet jaučiuosi visai turiningai praleidusi laiką. Žmonių stebėjimas man – tarsi psichosomatinis gydymas: pasėdėjau, pasvajojau, mintimis pakeliavau, pafantazavau ir jaučiuosi pilna energijos, teigiamų emocijų, tarsi pati būčiau pabuvojusi ant plynaukštės viršūnės, jaučiu šiokį tokį galvos svaigulį, tarsi aš pati valtyje supčiausi ant ežero bangelių. Žmonių stebėjimas – tarsi šilkmedis, kurio lapelius graužia vikšrai, žmonijai duodantys vieną vertingiausių medžiagų – šilką, o mano atveju – parašytą istoriją. Kaip keista, kažkodėl visi nuopelnai už šilką tenka šilkverpiams. Bet juk iškirtus visus šilkmedžius, nebeliktų nei šilkverpių, nei jų vikšrų, nei taip labai branginamo šilko!

Kiekvienas kūrėjas turi savo įkvėpimo ir idėjų šaltinį. Kai kuriuos įkvepia nelaimingi nutikimai, tragiškos istorijos, kitiems mūzą atstoja protą apsvaiginančios medžiagos. Mano šaltinis – žmonės. Nebijau savo minčių ir fantazijų. Jų dėka nukeliauju į tolimiausius pasaulio kampelius, gal net tokius, kokių iš viso nėra, susipažįstu su žmonėmis, su kuriais savo realiame gyvenime neturėčiau galimybių ar drąsos susipažinti. Kūryba mano pasaulį pripildo pasakų ir nuspalvina įvairiausiomis spalvomis ir tokį pasaulį aš myliu.

Girdi, Pasauli? Aš tave myliu, nes turiu kūrybą, o ji man suteikia stebuklingą galią statyti tokias pasakų pilis, kokias tik užsigeidžiu!