Ji
atmerkė akis. Pasuko galvą ir žvilgtelėjo pro langą. Vėl neužtraukė naktinių
užuolaidų... Aušra dar tik plonytę
dangaus liniją spėjo nurausvinti, o jos protas jau šaukte šaukė „Kelkis! Kelkis! Kelkis!“ Šiandien yra
TA diena, šiandien ...
Dangus
jau budo. Ant stalo garuojanti kava
skleidė taip gerai pažįstamą ir tokį malonų aromatą. Šuo, nesuprasdamas, kodėl jo šeimininkė jau vaikštinėja, nors dar
tikrai ne laikas keliauti pasivaikščioti, tingiai, nepakeldamas galvos sekiojo
ją akimis. Ji žvilgtelėjo į veidrodį:
veidas išblyškęs, patamsėjusios akys, netvarkingai krentančios nešukuotos
garbanos... Lyg ir viskas taip pat, bet kitaip...
Nerasdama
sau vietos ji paėmė į rankas knygą ir pradėjo skaityti, tokiu būdu tikėdamasi išgalvotų herojų gyvenimo dramose pamiršti savąsias. Perskaičiusi
keletą pastraipų padėjo knygą atgal ant stalo, apsirengė, šiaip ne taip
iškrapštė iš guolio šunį, kuris mielai dar kokią valandėlę būtų padrybsojęs, ir
išėjo pasivaikščioti. Iki jai paskirto laiko buvo dar kelios valandos. Reikėjo
jas kažkaip išgyventi, o po to jau bus viskas pasibaigę...
Lėtu
žingsniu ji perėjo gatvę ir, įėjusi į miesto parką, regis, atsidūrė kitame
pasaulyje, kitoje Visatoje, kur nėra
skubėjimo, triukšmo, kur viskas ramu ir aišku. Ji atsegė šuns pavadėlį – tokį
ankstų rytą vargu ar atklys koks žmogus į parką,- o tas pajutęs laisvę,
nuskubėjo į rasos nutaškuotą žolę ir, nekreipdamas dėmesio, kad jau visas
snukutis sušlapo, uostinėjo vieną žolės kupstelį po kito, bandydamas susidaryti
čia praėjusių ir savo kvapą palikusių šunų vaizdą.
Nejučiomis
jiedu pasiekė tyliai šiurenantį upelį, per kurį vedė naujas baltai nudažytas
medinis tiltelis. Ji atsisėdo ant tiltelio, nuleido kojas ir įsižiūrėjo į
vandenį. Ant meldo lapelio nutūpė žvilgantis mėlynai žalias laumžirgis. Sako,
jis žada laimę. Bet ar tikrai? Ar jos priimtas sprendimas teisingas? Taip, ji
viena tikrai nesusitvarkys, tikrai! Jei ji būtų ne bedarbė studentė, o mergina
su milijardu eurų kišenėje, viskas būtų kitaip. Ir ji paniro į svajas: „Tikrai, pinigai yra gėris, kuris mane
išlaisvintų ir išvaduotų nuo nuolatinės įtampos. Atsikelčiau sau šilkiniais
patalais nuklotoje lovoje, patarnaujantis personalas būtų jau paruošęs mano
mėgstamus pusryčius terasoje su vaizdu nuo kalno į miestą. Po pusryčių šokčiau
į baseiną, ant gultų pasideginčiau saulutėje, paskaityčiau kokį lengvą meilės
romaną. Šalia prisėstų vyras... Vyras? Man, turinčiai kišenėje milijardą eurų, tikrai
nereiktų jokio vyro. Visi jie niekšai! Su tiek pinigų aš pati savimi
pasirūpinčiau. Ir ne tik savimi, bet ir savo vaikais. Galėčiau tada jų turėti
kad ir penkis: tris mergaites ir du berniukus. Samdyčiau geriausias aukles ir
geriausius mokytojus, keliautume visi po įvairiausias šalis ir išbandytume
įvairiausias pramogas – mano vaikai nusipelno tik paties geriausio! Mergaitės
lankytų šokių ar dailės būrelius, berniukams gal regbis patiktų. Vežiočiau juos į užsiėmimus savo ryškiai raudonu
kabrioletu. O vakare visi susirinkę prie židinio žaistume stalo žaidimus,
žiūrėtume filmus, krimstume spragėsius. Mes visi būtume labai laimingi...“ Staiga
ji pajautė didžiulį gniutulą gerklėje, graužiantį, spaudžiantį ir neleidžiantį
net įkvėpti. „Bet aš neturiu milijardo
eurų kišenėje!“ sušuko ji ir pro ašaras vos įžiūrėdama takelį, paskubomis
prisegė laisve besimėgaujantį augintinį ir parbėgo namo.
Ji
neturi milijardo eurų kišenėje ir niekada neturės tokios dienos. Ji neturi net
kaip nuomos sumokėti šį mėnesį. Ji neturi kam pasiguosti. Ji nieko neturi, ji
vienui viena visame pasaulyje. Už ką? Už kokias klaidas jai Dievas skyrė tokią vienatvę? Koks buvo
jo tikslas leidžiant jai gimti? Kur
jai rasti užuovėją, iš kurios galėtų
pasisemti drąsos žengti šį baisų
žingsnį? Bet jai reikia drąsos ir
gyventi toliau, jei šio žingsnio neišdrįs žengti... Kas ji apskritai yra? Marionetė Dievo rankose? Marionetė kitų rankose? Bet juk tai yra
jos gyvenimas ir jos likimas. Tik ji viena gali priimti sprendimus. Kodėl ta
viena nelemtoji naktis ir jo ištarti trys viską griaunantys žodžiai turi
nulemti jos tolesnį gyvenimą? „Aš nenoriu
jo!“ Tarsi žaibas iš giedro dangaus smogė jai tiesiai į širdį. Viskas sugriuvo
– visos viltys, svajonės ir gražios mintys. Ji liko viena su tikėjimo meile
griuvėsiais ir atsakomybe už kito gyvybę.
Iki
vizito liko vos pusvalandis. Ji slinko gatvėmis, vedančiomis link kelionės
tikslo. Nors buvo giedra saulėta diena, jai viskas aplinkui buvo juoda ir
niūru. Ji privalo tai padaryti. Ji negali pasirūpinti net savimi, tai kaip
pasirūpins dar kažkuo?! Tolumoje jau pasirodė baltos klinikos sienos ir
stiklinės durys, pro kurias kiekvieną dieną praeidavo šimtai moterų su savais likimais.
Ji sustojo. Užsimerkė, tikėdamasi į vieną surinkti išsibarsčiusius drąsos
lašelius, giliai įkvėpė ir prieš save pamatė žalią pievą, numargintą
įvairiausių vasaros žiedų. Ji prisiminė, kad šią pievą matė vaikystėje, kai su mama per visą šalį keliavo aplankyti
pasiligojusios močiutės. Ak, kaip būtų gera, jei jos abi dabar būtų šalia! Pievoje
ganėsi arklys. Žvilgantis saulėje,
su ypatingai giliomis akimis. Ne, tai buvo ne arklys, o kumelė. Prie jos pasistrykčiodamas pribėgo nedidukas
kumeliukas. Pasiglaustė abudu snukučiais, pasisveikindami ir paklausdami vienas
kito, ar viskas gerai. Kumelė švelniai bakstelėjo kumeliuką tarsi paragindama
jį parodyti, kaip šis mokąs strikinėti, ir tarsi paprašydama leisti jai dar
kartą pasidžiaugti jo kvailiojimais pievoje, o kumeliukui, regis, to tik ir
tereikėjo – pasileido savo laibomis kojomis per pievą, vis žvilgteldamas į
kumelę, ar ši jį stebi. Ir ji prisiminė, kad tuomet ją apėmė žodžiais sunkiai
nusakomas jausmas. Ji taip džiaugėsi už tą mažutį kumeliuką, kad jis turėjo rūpestingą
ir jį stipriai mylinčią mamą. Ji
tada pribėgo prie savo mamos,
stipriai stipriai apkabino ir sušnibždėjo „myliu
tave labai labai“.
Ji
atsimerkė. Kodėl staiga pasidarė taip šviesu? Nusišluostė išriedėjusias ašaras,
nusišypsojo ir tarė: „Nebijok, mums
viskas bus gerai“. Apsisuko ir grįžo namo tomis pačiomis miesto gatvėmis tvirtai
ir galutinai apsisprendusi būti rūpestinga ir mylinčia Mama.
